pamietis

pãmietis sm. (1), pamiẽtis (2), pamietỹs (3^b) 1. nedidelis mietas, baslys: Be gero pãmiečio patrakusio šunies nepagalėsi Šts. Sprigtelėjo su pãmiečiu, ir suklupau Lk. Bene ir tu gavai su pamiečiu par strėnas?! Brs. Nu vilyčių ir akminų dangstės skydu iš dvims lentims susegtims, ant pamiečio pamautu S.Dauk. | prk.: Inaugai, o koks buvai tada? Ot geras pamietys tiktai!.. LzP. 2. I, Als nedidelis kuolas tvorai paremti: Pãmietį su žilvitiniu paviju riš prie virbinės toros Varn. Pati, išlaužusys iš toros pamietį, ėmusi tinti par šonus S.Dauk. 3. arklo dalis, laikanti žagrę prie ragočio: Pamietis įstatomas į žagrės apačioje padarytą išpjovą rš. Pamiẽtį naują uždėjau, dabar gerai turėsis žagrė Arm. Jau supuvęs pamietis, gali nulūžt Arm.